Popiežius Pranciškus: „Artinkimės prie begalinio gėrio, kuris suspindo pasaulyje. Jokia pandemija, jokia krizė negali užgesinti šios šviesos. Įsileiskime ją į savo širdis ir ištieskime ranką tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Šitaip Dievas vėl gims mumyse ir tarp mūsų.“
Mieli Šv. Juozapo bendruomenės nariai ir visi kurie atsiliepiate į mūsų kvietimus ir prašymus, kurie savo palaikymu ar supratimu padedate mūsų bendruomenei išgyventi šį laiką….
Šiandien kaip niekada turbūt per dvylika metų dirbdamas ir kurdamas su nuostabia komanda Šv. Juozapo namų – šeimą (bendruomenę), kurioje visi ypač silpniausieji ir globos reikalaujantys asmenys turėtų užuovėja ir būtų saugūs, nesijaučiau tokio bejėgiškumo akivaizdoje …kaip kad paskutinėmis dienomis ….atleiskite man, kad negalėjau būti tuo kuris skleistu optimizmą… tik buvau šalia ir atlikau ką privalėjome atlikti …
Dar prieš kelis mėnesius vienas senolis man sakė: “Jaučiuosi kaip pas tėvą čia …saugus ir be rūpesčių ir man ramu” … galvojau taip džiugu, kad “užuovėja” yra ir gali senolis ramiai leisti savo gyvenimo dieneles dėkoti ….o mes atiduoti jam derama pagarba, nes be jo nebūtų šiandienos …be jo triūso nebūtų tokios Lietuvos kurią turime šiandien…
Dabar galiu šių dienų akivaizdoje pasakyti kad negalima sukurti tokios vietos kurioje visiškai saugu, gali būti tik iš dalies saugu …kaip ir mažas vaiko kritimai neišvengiami mokantis vaikščioti …taip ir gyvenant susiduriame su gyvenimo tėkmės atnešamomis situacijomis viena iš Jų kai šeimoje – didžiulėje bendruomenėje įsisuka virusas …Tačiau Jau šiandien tikiu kaip ir visada tikėjau, kad bendruomenės stiprybė yra silpniausiųjų priėmimas … Žmonės švenčiantys bendruomeniškumą išeina taip pat kaip ir vieni užsidarę savo patalpoje…
Tokiomis akimirkomis kaip šios dienos situacija, dėl vis nevaldomai plintančio viruso visose srityse, ypač svarbu išlaikyti priešnuodį – žmogiškumą ir pagalba vieni kitiems tokios pandemijos akivaizdoje… Be to net jei visi būsime užsidarę ir sulauksime gilios senatvės …busime negyvenę kaip žmonės ir kaip tie mūsų protėviai, dėl kurių mes šiandien gyvename…
Jau šiandien žinau ir didžiuojuosi, kad Juozapo globos namų darbuotojai, savanoriai ir visi atsiliepusieji ir norintis įvairiapusiškai padėti ir paprasčiausiai palaikyti… yra tikrasis žmogiškumo priešnuodis bet kokiam virusui…
Darbuotojai herojiškai kovoja pirmose “fronto” linijose, padeda kasdien gyventi tiems kurie savarankiškai negali vieni to padaryti…… Buvau su jais ir esu, nors fiziškai mane sustabdė tas pats virusas, tačiau net jei reiktų šiandien mirti būtų buvę garbė ir man dirbti ir kovoti su Šv. Juozapo globos namų darbuotojais, nes tai duoda vilties, kad pasaulis dar išlaikys žmogiškumą ir mūsų vaikai po pandemiame pasaulyje matys tuos tikruosius herojus, kurie ne dėl atlyginimo dydžio, prestižo ar kitų dalykų, eina ir ėjo padėti silpniausiam ir pagalbos reikalingam asmeniui…
Dėkoju Visiems šeimos nariams kurie palaikote savo mylimus žmones, kurie yra šiandienos herojai, palaikykite ir supraskite, kad atėmę prasmę dėl ko gyvename, galime likti tik egzistuoti…
Dėkoju savanoriams, kurie įsijungia į labai konkrečią ir reikšmingą pagalba, Jūsų noras įsijungti duoda vilties, kad priešnuodis bet kokiam abejingumo virusui yra „žiauriai“ stiprus.
Dėkoju visiems kurie dalinotės ir atsiliepiate į mūsų kvietimus ir prašymus, kurie ryžtasi ateiti ir savo darbu padėti šioje situacijoje esantiems žmonėms …
Dėkoju organizacijų ir įvairių įmonių savininkams ir kolektyvams kurie įvairiausiais būdais siunčiate palaikymą ir paramą. Dėkoju Jums.
Dėkodamas visiems pirmiausia noriu džiaugtis Viltimi, kad žmogiškumo ir pagalbos vieni kitiems priešnuodis yra, artimo meilė yra labai konkreti… prasmė yra čia pat..
Tegul Dievo meilė ir ramybė palaiko Jus visus ir likite sveiki, sveikite ir didžiuojuosi ir džiaugiuosi Jumis visais kurie svajojame apie gražesni ir žmogiškumo artimo meilės ir silpnuosius priimanti Pasaulį.